Psichologinė erdvė: kaip architektūra formuoja filmo naratyvą

Psichologinė erdvė yra koncepcija, kuri rodo, kad erdvės struktūros ir aplinkos gali turėti įtakos žmonių elgsenai, savijautai ir psichinei būsenai. Ir tai nėra tik mokslinė hipotezė - patikimą įrodymų rinkinį renka ne tik psichologai, bet ir architektai, kurie įdomiai transformuoja psichologines erdves kasdieninių patirčių kontekste, filmuose ir praktikoje.

Architektūrami galime kalbėti kaip apie pirmą filmo veikėją, nes ji kuria pradinius subjektų ir aplinkos santykius. Bet kada atkreipėte dėmesį į tai, kaip filmai pasakoja istorijas ne tik žodžiais ir veiksmu, bet ir tuo, kaip kamera vaizduoja pastatus, interjerus ir aplinkas? Pavyzdžiui, kaip "The Shining" režisas Stanley'is Kubrickas naudoja šaligatvę kaip psichologinį intriguojančios vieta, pasirodančią omenyje kaip saugumo zona; arba kaip "Blade Runner" režisierius Ridley'is Scottas pavaizduoja megapolisą kaip post-apokaliptinį kurortą?

Kiekvienas filmas yra unikalus, turintis fone tam tikroje erdvėje ir architektūros aplinkoje. Kai kamera pastato tam tikrą vaizdą iš šiokios tokios perspektyvos, apšvietimo, tonų ir fokuso, tai gali davė naują prasmę istorijai, suteikti jai įspūdingų kontrastų, sukurti patrauklius dirvės sienų ir ligonių kambarių kampų atspalvius. Todėl architekto pasirinkimas yra svarbiausias filmo, ypač visą filmą pasakojančio kino (angliškai - "long take"), elementas.

Viena iš psichologinių erdvių, galinčių turėti įtakos filmo narratyvui yra liukso namas. Kvėpuojantis ankštis, tvarkingos grindys, aukšti lubos, išpuikę baldai - galimybė pamatyt sukurtą pasaulio vaizdą - agresyvų, įteikiant kiek įmanoma keistą dvasią, kuri gali piršti jos apsistotiose psichologinių erdvių paslaptįs. Arčiau kamino galimi ir raktai į dvasines paslaptis, atskleidžiami tyliai, be dialogo ir supratimo gestų.

Labai svarbu ir patikrinti, kad architektūra ir aplinka ne tik būtų elemento dalis, kuriose filmo tęstinumas kažkaip žlugsta. Psichologinės erdvės ne kiekvienas geba patikimai atskleisti - pavyzdžiui, kai filmas tęsiasi ilgai ir kamera pastato tik neštus rangas, tada nėra tikimybės, kad psichologinė erdvė sukurs padrąsinantis kiekvieną vaizdelį gyvenimo copilotinga erdvėje.

Norint, kad filmas turėtų gerą psicho-metrinę jo klausimu vertę, reikia kilniai kiekvienas kadrą suskirstyti į psichologines erdves (PV), sukurti tam tikrą hibridą, kad kiekvienas vaizdas ir subjektas turėtų savo receptorius ir verknels. Pvz.: kodėl kamera yra tokia aukšta, kad matytūsi nuo sienų krintantis liežuvis, impulsyvi bukletų parengtendra yra istorijos besąlyginio laisvumo simbolis? Arba kodėl filmas tęsiasi po imponuojančią mėties stadioną ir užfiksuotas subjektas pasiskirsto kiekvieną virtimąsi?

Todėl norint sukurti gerą psichologinę erdvę reikia nesustoti ties padoria architektūros vaizduojimu bei aplinka, bet ir atsižvelgti į kitus faktorius: vaizdų nuokrypius, garso triukus, gestų praktiką. Jeigu viskas suklus, galima turėti filmą, kuriame psichologinė erdvė įgyja neigiamą faktorių, itin atšviežiama ir drąsinanti. Gegutinio miego birželinių peizažų vaizdai, panašūs į smackdown'ą, užpildyti nuoskaudomis yra filme, į kurį nusikalsta kreiptis ne visiems. Taigi, klausimas į ką žiūrime - į žmogų, pastatą, aplinką ar visa tai kartu - pasakys, kaip seksis tarptautinis narratyvų sukurimas.