Filmų teatro mirtis – skaudus kinematografo paveldas

Filmų teatro mirtis – skaudus kinematografo paveldas

Dažnai pasakojama istorija apie tai, kaip kino teatrai per praeitas kelias dešimtis metų buvo kino mėgėjų erdvė, kurioje žmonės susitikdavo, visuomenės vadovai pristatydavo svarbias naujienas, o žvaigždės žengdavo ant scenos, kad pristatytų savo naujausią kūrinį. Tačiau ši istorija tiesiogiai susijusi su kino naujovėmis – popkultūros reiškiniu, kuris šiuo metu gali būti įtrauktas į kitų erdvės, tokių kaip kompiuteris, internetas ir socialiniai tinklai, kūrimą ir sklaidą.

Vadovaujantis šia logika, galima sakyti, kad kino teatro mirtis – skaudus kinematografo paveldas. Tai yra atsisakymas rinktis kino kaip meninę raiškos priemonę, o daugiau laiko skirti kitiems įvairiems patirčių šaltiniams. Kino teatro mirtis rodo, kad populiarumas, kurio prisiima įprastinės popkultūros erdvės, yra palankesnis tiems, kurie yra imlūs įems bitų projektams. Todėl buvo būtina sukurti naujas populiarumo formą, kad kino meno formos negalėtų būti pamirštos.

Nuo kino teatro atsiradimo, žmonės mėgo žiūrėti filmus, kuriuos parodydavo techniškai subrendusiai ir profesionalios įrangos – puikaus garso ir vaizdo kokybės, pristatantiais kino kultūros reikšmingų meno kūrinių prezentacijas. Kino teatrai tapo vietomis, kuriose žmonės užmigdavo savo intelektą, vertindami meninį požiūrį į filmą. Dabar kino teatrai laikomi tik kaip pramogų kanalai, kurie prezentai mūsų įprastos popkultūros formas ir prekių ženklus, o taip pat suteikia patogumų mėgstantiems intersongas ir garsą.

Taigi, atsisakymas pasirinkti kino kaip vieną iš meno formų yra pavojingas visos kino pramonės vystymuisi ir užtikrina tik nukryptantis nuo tradicijų ir naujovių paieškas. Kino teatro mirtis yra liūdnas kinematografo paveldas, rodantis, kad populiarumas turi įtakos veiksmų procesui, kuriuo yra formuojama kultūra ir įprasti patyrimai. Šie patyrimai tęsiasi per visą įkvėpiančią kino pramonę.

Tačiau kino teatro mirtis taip pat rodo, kad reikia susitelkti ties populiarumo formomis, kad būtų perteiktas esminis filmų siužetas ir temos, kurios iškelia socialinęs problemas. Padedant šiomis žanravtingiau, tęsiant kinematografijos ir radijo plėtrą, galima pasiekti įtaką žmonių gyvenimui ir tikėjimui, o tai yra ypač svarbu visai visuomenei, kuri auga ir vystosi.

Kino teatro mirtis rodo, kad kartais išimtinumas tiesiogiai skiriasi nuo technologijų, tačiau reikia imtis veiksmų, kad būtų išlaikyti tradiciniai kino menų aspektai, kurie yra ir toliau yra nepakeičiami. Tai gali būti atlikta susitelkiant ties daugiau „taktiškiu“ rankraščių kūrimu, atkreipiant dėmesį į meninės krypties vystymąsi ir nuleidžiant naujus meninius sugebėjimus į popkultūros „tilą“, kad šis artimas aspektas būtų perkeltas ir perspektyviu būdu pateiktas vartotojams.

Dėl to, kad filmų teatras buvo taikomas kaip naujovę, jo topas yra ilgas, o šiam procesui reiktų milijonų žiūrovų. Reikia žinoti, kad kino teatro mirtis negali manipuliuoti kino pramone, tarsi piliečiai ir menininkai, turi būti tiems, kurie atlieka primityvų darbą tęsdami kinematografinęją kultūros tradiciją, atpirkdami nuo jos blogų pusių ir siekiant įvairių vertybių. Vis dėlto, jo praeitis yra svarbi ir turėtų likti taip, kad būtų atkurtas tikrinis menas, kuris būtų girdimas visuomenėje ir toliau rinktų filmus kino teatre. Kadangi ciklo baigas negali būti samdinamas, ir niūru pagrindu, kad kino teatrai yra po surusto vėjo purvą, verta sąmoningai remti kultūros vystymosi ir kino meninę kūrybą.